“Lietuva, tėvyne mūsų...“- vis sakom, vis kartojam. Tėvynė, valstybė, gimtinė - tai Lietuva. Geriausia iš geriausių, kažkur pasaulio centre, Europos vidury, ten, kur gyventi kiekvienas norėtų. Mūsų, tavo, mano Lietuva. Tobulas kraštas, ideali vieta nuo neatmenamų laikų. Čia iš kartos į kartą perduodami papročiai, kultūra, čia iš lūpų į lūpas keliauja dainos, legendos – tai vis Lietuva.
Didingi valdovai šį kraštą valdė, garbingi žmonės šios žemės kelius mindė, kilnios širdys čia gimė ir mirė. Tai visgi Lietuva.
Mes ją mylime Lietuvą už tai, kad čia gimėme, tačiau esu įsitikinus, jog mylėtume ir svetimtaučiais būdami. Juk tokio grožio, tokios nuostabios kultūros, beprotiškai fantastiškų vietovių gali nematyti tik neregys. Mūsų medžiai aukščiausi, upės srauniausios, pilys stipriausios. Kas tas Nilas, kai pamatome Nemuno vingius, kam mums tie Everestai reikalingi, jei turime Juozapinę, nublanksta ir visokie Eifelio bokštai, kai čia pat stovi daug menančios Trakų, Gedimino pilys.
Branginkime Lietuvos kraštą už tradicijas, mykėkime už istoriją, gerbkime už kultūrą ir niekuomet nenustokime grožėtis ir juo didžiuotis.
Deimantė Sabeckaitė 1b klasės gimnazistė
